Parodoje aptariamos trylikos ukrainiečių vyrų ir moterų gyvenimo istorijos. Norėdami išsaugoti ukrainietišką kultūrą, kalbą, papročius, kiekvienas iš šių žmonių susidūrė su Rusijos represijomis, žiaurumu ir teroru. Dauguma jų buvo sunaikinti vien dėl to, kad buvo ukrainiečiai, dirbo savo tėvų žemėje, kalbėjo gimtąja kalba. Visi jie, okupantų įsitikinimu, neturėjo teisės gyventi.

XX bei XXI amžiuose Rusijos pavergimo, masinio žmonių naikinimo, kultūros griovimo būdai nepasikeitė. Komunizmas, kuris po Sovietų Sąjungos griūties nebuvo pasmerktas, privedė prie jo pasikartojimo šiuolaikinėje Rusijoje – prie šių dienų rašizmo. Privedė prie karo, kurio liudininkais esame mes. Dabar Ukraina turi istorinį šansą tinkamai išsiaiškinti savo praeitį. Vienas tokių žingsnių naujame šiuolaikinės Ukrainos desovietizacijos, deputinizacijos etape – šios parodos medžiaga.

Ši paroda siekia aplankyti kuo daugiau Lietuvos vietovių, informuoti apie padarytus ir tebedaromus Rusijos nusikaltimus žmogiškumui. Turime nepamiršti, kad pilietiškumas ir tautinis tapatumas – kertiniai ginklai, siekiant pasipriešinti Rusijos agresijai.