Vitražais spindintys koplyčios langai, veikiantis knygynas, vaistinė, malūnas, paštas, krautuvė, senos trobelės, klėtys, tvarteliai, malkų krūvos pusnyse, šulinys su svirtimi, kažko lūkuriuojantys žmonės, sunkiai vežimą traukiantis arklys… Visa tai galima pamatyti miniatiūriniame etnografiniame kaimelyje, pavadinimu Minis. Tai kaunietės tautodailininkės Agnės Trikšienės sukurtas magiškas mini pasaulis, kuriame gyvena mūsų praeitis.

Su išskirtinių darbų kūrėja šį trečiadienį buvo galima susipažinti per parodos pristatymą Pasvalio krašto muziejuje. Tai ko gero mažiausias kaimas Lietuvoje, puoselėjantis mūsų istoriškumą ir meilę savo kraštui.

1900–1960 m. laikotarpio namelių kūrimą įkvėpė autorės tėvų ir senelių pasakojimai, išlikusios senosios fotografijos. Prisiminimai apie praeitį paskatino atgaivinti senąsias architektūros formas ir to laikmečio žmonių gyvenimo būdą. Medinės trobos ir vienkiemiai buvo tipiški senosios Lietuvos kaimo gyvenimo simboliai, o šių pastatų paprastumas ir glaudus ryšys su gamta tapo miniatiūrinio etnografinio kaimo kūrybos pagrindu. Kūrybos procesas užtruko apie trejetą metų. Tai jos mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas.

Agnė dirba vienoje Kauno ligoninėje klinikine logopede su suaugusiais žmonėmis, turinčiais kalbėjimo ir kalbos sutrikimų dėl patirtų galvos traumų, galvos smegenų operacijų, insultų ir kitų galvos smegenų pažeidimų ar esant veido raumenų paralyžiui.

„Kaimelyje norėjau atkartoti ne tik mintyse įstrigusį vaikystėje matytą vienkiemį, tačiau ir buvusią senelių sodybą, kurioje lakstydavau basomis. Prisimenu didelį bityną, kadangi senelis vienu metu buvo didžiausias bitininkas visoje Lietuvoje, dažnai tekdavo jam pagelbėti. Noriu atkurti to laikmečio gyvenimą su visomis tradicijomis, kai žmonės labiau vertino ne vartojimą, o bendravimą, jautė didelę bendrystę ir šilumą. Daug padėjo mama, nes ji geriausiai prisimena anuos laikus ir moka labai vaizdžiai pasakoti, man belieka tik įsivaizduoti ir pasakojimą paversti meno kūriniu“, – savo kūrybos procesu pasidalino Agnė.    

Kurdama namelius bei jiems reikalingus rekvizitus Agnė naudoja tik natūralias medžiagas. Namo fasadas gimsta iš senų, kartoninių dėžių, iš kiaušinių dėklo „dengia“ namų stogus, stengiasi, kad puošyboje būtų kuo daugiau medžio, prie kurio prisilietus jaustųsi namų šiluma ir jaukumas. Namelių vidų užpildo sendaikčių turguose ir parduotuvėse randamomis miniatiūrinėmis buities detalėmis – mini rakandais, įrankiais. Atrodytų, jog tokių miniatiūrų kūrimas užima begalę laiko, tačiau moteris tikina, kad dažniausiai užtrunka nuo savaitės iki kelių mėnesių.

„Pirmiausiai iš darbo parsinešu nebereikalingą, paprastą kartoninę dėžę ir mintyse pradedu projektuoti namelį. Jokių brėžinių nesibraižau, vadovaujuosi pojūčiais, kiekvieną detalę išglostau ir sušildau savo rankomis… Būsimosios miniatiūros vizija jau gerokai anksčiau būna apsigyvenusi mano vaizduotėje. Sunkiausia „uždengti“ stogą, stengiuosi, kad jis būtų tiesus ir simetriškas, šimtaprocentinio tikslumo nereikia, juk tai menas…“, – šypsodamasi priduria Agnė.

 Visi pastatai skirtingi, su įrengtu vidumi ir savo buitimi, net ir pačias mažiausias detales moteris kūrė savomis rankomis.

„Namelių interjero idėjomis domiuosi lankydamasi muziejuose, nemažai išlikę prisiminimų iš vaikystės. Miniatiūrines pagalves ir kitas interjero detales siuva mano mama. Lankytojai galbūt atkreips dėmesį, jog net miniatiūriniai, ant sienų pakabinti laikrodukai rodo tikslų laiką. Tokios detalės padeda atkurti tikrą, anų laikų gyvenimą“, – pasakoja menininkė, savo sukurtais nameliais puošianti didmiesčių įstaigų interjerus.