Vos pravėrus muziejaus duris jis nužingsniuodavo prie ryškiai šviečiančių lempų salėje, jas atidžiai apžiūrėdavo, neretai įspėdavo apie artėjantį jų perdegimą, o išeidamas visuomet tyliai šnabždėdamas paklausdavo, ar neturime atliekamų lempučių… Nenuostabu, jog būtent lemputę jis laikė reikšmingiausiu ir vertingiausiu eksponatu muziejuje. Tuomet jo elgesys atrodė keistas, kartais bauginantis ar keliantis nežinomybę. O šiandien, jau žvelgdami ir prisiliesdami prie jo paties rankomis surinktų lempučių, suprantame, jog tai buvo jo visas gyvenimas, dėl kurio jis, deja, liko nesuprastas ir atskirtas…

Romo Marcinkevičiaus gyvenimas, tarsi tiltas tarp šviesos ir tamsos, tarp žmogaus ribotumo ir jo unikalaus vidinio pasaulio. Jo palikimas – ne tik lemputės, bet ir šviesos pajautimas, išlikęs žmonių atmintyje.

Taigi, kas slypi už „Lemputės“ istorijos? Atsakymų paieškas po monospektaklio premjeros pratęsėme parodų salėje.

Čia pristatyta fotomenininko Imanto Pakalnio šiuolaikinio fotomeno ant drobės ekspozicija „Lemputės lemputės“ ir unikali Romo Marcinkevičiaus dešimtmečius rinkta lempučių kolekcija. Ekspoziciją sudaro ne tik spalvingos nuotraukos ant drobės, bet ir lauko instaliacija, kurią galima apžiūrėti miesto centre, Vytauto Didžiojo aikštėje. Parodos atidarymą papildė Valentino Charitonovo sukurtas konceptualus garso takelis „Šviečia/Gęsta“, specialiai pritaikytas lempučių parodai. Ačiū Imantui ir Valentinui už atsakymų paieškas kartu!

Vis dar gyvenant parodos atidarymo akimirkomis, muziejaus bendruomenė kviečia parodos „Lemputės lemputės“ lankytojus dalintis savo istorijomis apie „Lemputę“, paliekant žinutę ant šviečiančio prisiminimų medžio. Juk kartais galime tik papasakoti, kad jie gyventų ir šviestų…