Vos pravėrus muziejaus duris jis nužingsniuodavo prie ryškiai šviečiančių lempų salėje, jas atidžiai apžiūrėdavo, neretai įspėdavo apie artėjantį jų perdegimą, o išeidamas visuomet tyliai šnabždėdamas paklausdavo, ar neturime atliekamų lempučių… Nenuostabu, jog būtent lemputę jis laikė reikšmingiausiu ir vertingiausiu eksponatu muziejuje. Tuomet jo elgesys atrodė keistas, kartais bauginantis ar keliantis nežinomybę. O šiandien, jau žvelgdami ir prisiliesdami prie jo paties rankomis surinktų lempučių, suprantame, jog tai buvo jo visas gyvenimas, dėl kurio jis, deja, liko nesuprastas ir atskirtas… Romo Marcinkevičiaus gyvenimas, tarsi tiltas tarp šviesos ir tamsos, tarp žmogaus ribotumo ir jo unikalaus vidinio pasaulio. Jo palikimas – ne tik…