#: locale=lt
## Tour
### Description
### Title
tour.name = Pasvalio VRT
## Skin
### Multiline Text
HTMLText_80A08135_A891_B067_41D1_93DA219BC2FC.html = Kavos gurmanai neįsivaizduoja savo ryto be kvapnios kavos puodelio. O koks buvo kavos gėrimo ritualas prieš du šimtus metų, kai kava buvo laikoma tik pasiturinčių žmonių privilegija, o susimalti ją tekdavo rankiniu būdu?
Kavamales turtingi lietuviai atsiveždavo iš Vokietijos ar Prancūzijos, jos pradėtos gaminti 1840 m. iš medžio ir skardos, su indeliu kavos pupelėms supilti ir mediniu stalčiuku, sumaltai kavai subyrėti. Sparčiai populiarėjant automatiniams kavos aparatams, senosios kavamalės prisimenamos vis dažniau, nes šviežiai, rankine kavamale sumalta kava turi puikų skonį ir aromatą!
Pristatydami Jums šią senovinę kavamalę, apgailestaujame, kad negalime virtualiai perteikti kavos aromato...
Kavos gurmanai neįsivaizduoja savo ryto be kvapnios kavos puodelio. O koks buvo kavos gėrimo ritualas prieš du šimtus metų, kai kava buvo laikoma tik pasiturinčių žmonių privilegija, o susimalti ją tekdavo rankiniu būdu?
Kavamales turtingi lietuviai atsiveždavo iš Vokietijos ar Prancūzijos, jos pradėtos gaminti 1840 m. iš medžio ir skardos, su indeliu kavos pupelėms supilti ir mediniu stalčiuku, sumaltai kavai subyrėti. Sparčiai populiarėjant automatiniams kavos aparatams, senosios kavamalės prisimenamos vis dažniau, nes šviežiai, rankine kavamale sumalta kava turi puikų skonį ir aromatą!
Pristatydami Jums šią senovinę kavamalę, apgailestaujame, kad negalime virtualiai perteikti kavos aromato...
„Vys par to alo...“, išlinksniuokite žodį „als“,– tokiomis ir panašiomis užduotimis tikriname Pasvalio krašto svečius, pristatydami šimtmečių senumo aludarystės tradicijas ir aukštaičių tarmės subtilybes. Muziejaus ekspozicijoje apie tai pasakoja patys eksponatai – rankų darbo alaus bačkos, bačkelės, kubilai, kubiliukai... Kai kurių įrankių pavadinimai būdingi tik Pasvalio kraštui ir tik mūsų tarme teisingai ištariami...
Apžiūrėkite iš ąžuolo išskobtą alaus bačką, vietinių vadinamą „bačkialą“. Tikslių duomenų neturime, tačiau spėjame, kad jai galėtų būti šimtas metų. Kas dabar besuskaičiuos kiek švenčių ir kitų progų ji yra mačiusi... Norime jums parodyti kaip anksčiau į bačką būdavo supilamas alus pro mažą skylę viršuje, ji užkišama mediniu kamščiu – „vole“. Norint įsileisti alaus, kamštį reikėdavo ištraukti, nors kartais pasitaikydavo ir nesėkmių. Blogai užkišus „volę“, ji iššaudavo pati, o visas alus išsiliedavo čia pat, ant grindų...
„Vys par to alo...“, išlinksniuokite žodį „als“,– tokiomis ir panašiomis užduotimis tikriname Pasvalio krašto svečius, pristatydami šimtmečių senumo aludarystės tradicijas ir aukštaičių tarmės subtilybes. Muziejaus ekspozicijoje apie tai pasakoja patys eksponatai – rankų darbo alaus bačkos, bačkelės, kubilai, kubiliukai... Kai kurių įrankių pavadinimai būdingi tik Pasvalio kraštui ir tik mūsų tarme teisingai ištariami...
Apžiūrėkite iš ąžuolo išskobtą alaus bačką, vietinių vadinamą „bačkialą“. Tikslių duomenų neturime, tačiau spėjame, kad jai galėtų būti šimtas metų. Kas dabar besuskaičiuos kiek švenčių ir kitų progų ji yra mačiusi... Norime jums parodyti kaip anksčiau į bačką būdavo supilamas alus pro mažą skylę viršuje, ji užkišama mediniu kamščiu – „vole“. Norint įsileisti alaus, kamštį reikėdavo ištraukti, nors kartais pasitaikydavo ir nesėkmių. Blogai užkišus „volę“, ji iššaudavo pati, o visas alus išsiliedavo čia pat, ant grindų...
Trilobitas – nuosėdinėje uolienoje išlikęs išnykusio nariuotakojo antspaudas. Trilobitų dydis buvo nuo kelių milimetrų iki keliolikos centimetrų, o didžiausių gyvūnų ilgis siekė net iki 75 cm. Minkštą, elipsės formos gyvūno kūno nugarinę dalį dengė tvirtas chitininis šarvas, todėl yra išlikę daug šių gyvūnų fosilijų. Mūsų pavyzdys – ordoviko periode gyvenusio trilobito atspaudas.
Trilobitas – nuosėdinėje uolienoje išlikęs išnykusio nariuotakojo antspaudas. Trilobitų dydis buvo nuo kelių milimetrų iki keliolikos centimetrų, o didžiausių gyvūnų ilgis siekė net iki 75 cm. Minkštą, elipsės formos gyvūno kūno nugarinę dalį dengė tvirtas chitininis šarvas, todėl yra išlikę daug šių gyvūnų fosilijų. Mūsų pavyzdys – ordoviko periode gyvenusio trilobito atspaudas.
Kelionę po Pasvalį – smegduobių kraštą kviečiame pradėti unikalioje karstinio kraštovaizdžio vietoje – šalia Žalsvojo šaltinio. Smegduobės, toks įprastas pasvaliečio akiai gamtinis reiškinys, susidaro ištirpus gipsui ir kitoms požeminėms uolienoms, kai į atsiradusią tuštumą įgriūva paviršiaus nuogulos.
Dauguma Pasvalio krašte atsiveriančių smegduobių yra sausos arba tik pavasarį, rudenį ar liūčių metu prisipildo vandens. Būna, kad iš karstinės įgriuvos ištrykšta šaltinis. Taip nutiko ir XX a. viduryje Pasvalyje atsivėrus žemei Lėvens upės pakrantėje. Iš įgriuvos gelmės ėmė tekėti vanduo, kuris ir dabar upę kas sekundę papildo kibiru šalto vandens. Vaga, kuria vanduo nuteka į upę, dar apie 5 šimtų metrų ilgio Lėvens upės juosta, neužšąla.
Smegduobė ir iš jos gimęs šaltinis vadinami Žalsvuoju. Šaltinio vanduo yra žalsvo atspalvio, skaidrus, nemalonaus skonio, turi sieros vandenilio kvapą.
Įdomus, viliojantis, paslaptingas ir pavojingas Žalsvojo šaltinio urvų labirintų pasaulis. Tai didžiausi karstinės kilmės urvai Lietuvoje. Po speleologų tyrinėjimų užfiksuotas gylis – 21 m., atrasti du urvai – „Saulėtoji“ ir „Aenigma“.
Adresas
Kalno g., Pasvalys
Koordinatės
524935, 6214626 (LKS)
56.064966, 24.400404 (WGS)
56° 3' 53.88", 24° 24' 1.46" (WGS)
Kelionę po Pasvalį – smegduobių kraštą kviečiame pradėti unikalioje karstinio kraštovaizdžio vietoje – šalia Žalsvojo šaltinio. Smegduobės, toks įprastas pasvaliečio akiai gamtinis reiškinys, susidaro ištirpus gipsui ir kitoms požeminėms uolienoms, kai į atsiradusią tuštumą įgriūva paviršiaus nuogulos.
Dauguma Pasvalio krašte atsiveriančių smegduobių yra sausos arba tik pavasarį, rudenį ar liūčių metu prisipildo vandens. Būna, kad iš karstinės įgriuvos ištrykšta šaltinis. Taip nutiko ir XX a. viduryje Pasvalyje atsivėrus žemei Lėvens upės pakrantėje. Iš įgriuvos gelmės ėmė tekėti vanduo, kuris ir dabar upę kas sekundę papildo kibiru šalto vandens. Vaga, kuria vanduo nuteka į upę, dar apie 5 šimtų metrų ilgio Lėvens upės juosta, neužšąla.
Smegduobė ir iš jos gimęs šaltinis vadinami Žalsvuoju. Šaltinio vanduo yra žalsvo atspalvio, skaidrus, nemalonaus skonio, turi sieros vandenilio kvapą.
Įdomus, viliojantis, paslaptingas ir pavojingas Žalsvojo šaltinio urvų labirintų pasaulis. Tai didžiausi karstinės kilmės urvai Lietuvoje. Po speleologų tyrinėjimų užfiksuotas gylis – 21 m., atrasti du urvai – „Saulėtoji“ ir „Aenigma“.
Adresas
Kalno g., Pasvalys
Koordinatės
524935, 6214626 (LKS)
56.064966, 24.400404 (WGS)
56° 3' 53.88", 24° 24' 1.46" (WGS)
Sportas – sveikata! Šį posakį žinome visi, tačiau ką daryti, kai norisi važiuoti dviračiu, o nusipirkti parduotuvėje jo nėra? Belieka pasitelkti sumanumą ir dviratį pasigaminti pačiam! Pristatome Jums vieną originaliausių mūsų eksponatų – dviratį mediniais ratais.
Apie 1929 m. namuose „susimeistrautas“ dviratis yra mediniais, metalu kaustytais ratais, mediniai ir visi 44 jo stipinai! Dviračio rėmas metalinis. Belieka tik įsivaizduoti kelionę tokiu dviračiu ant medinės sėdynės...
Sportas – sveikata! Šį posakį žinome visi, tačiau ką daryti, kai norisi važiuoti dviračiu, o nusipirkti parduotuvėje jo nėra? Belieka pasitelkti sumanumą ir dviratį pasigaminti pačiam! Pristatome Jums vieną originaliausių mūsų eksponatų – dviratį mediniais ratais.
Apie 1929 m. namuose „susimeistrautas“ dviratis yra mediniais, metalu kaustytais ratais, mediniai ir visi 44 jo stipinai! Dviračio rėmas metalinis. Belieka tik įsivaizduoti kelionę tokiu dviračiu ant medinės sėdynės...
Dviratis mediniais ratais
Dviratis mediniais ratais
Gipsas – nuosėdinė uoliena, susidedanti iš mineralo gipso su dolomito, kalcito, halito, sieros ir kitų mineralų bei nuotrupinių dalelių priemaišomis. Gipsas susidaro druskingose lagūnose, ežeruose. Tai – vandeniui tirpi uoliena.
Gipso sluoksniai, susidarę daugiau nei prieš 300 mln. metų, Pasvalio krašte slūgso negiliai, todėl paviršinio bei požeminio vandens lengvai pasiekiami ir tirpinami. Ištirpus gipsui ir atsiradus požeminei tuštumai, į ją prasmenga paviršinis žemės sluoksnis. Karstinis kraštovaizdis formuojasi kai žemės paviršiuje atsiranda įvairaus dydžio bei formos karstinės daubos, vadinamos smegduobėmis.
Gipsas – nuosėdinė uoliena, susidedanti iš mineralo gipso su dolomito, kalcito, halito, sieros ir kitų mineralų bei nuotrupinių dalelių priemaišomis. Gipsas susidaro druskingose lagūnose, ežeruose. Tai – vandeniui tirpi uoliena.
Gipso sluoksniai, susidarę daugiau nei prieš 300 mln. metų, Pasvalio krašte slūgso negiliai, todėl paviršinio bei požeminio vandens lengvai pasiekiami ir tirpinami. Ištirpus gipsui ir atsiradus požeminei tuštumai, į ją prasmenga paviršinis žemės sluoksnis. Karstinis kraštovaizdis formuojasi kai žemės paviršiuje atsiranda įvairaus dydžio bei formos karstinės daubos, vadinamos smegduobėmis.
Retai kas beįsivaizduoja laikus, kai moterys ir vaikai nešvarius rūbus savo rankomis plaudavo ant uolų ar upės vandenyje – juos daužė, niurkė, trynė, kočiojo. Toks skalbimas reikalavo nemažai fizinės ištvermės ir kartais trukdavo tris ar net keturias dienas...
Bėgant metams tobulėjo ir technika. Prieš Jūsų akis – automatinės skalbimo mašinos prototipas. Į apvalų būgną per liuką viršuje buvo pripilama muiluoto vandens ir sudedami nešvarūs rūbai. Rankenų pagalba būgnas būdavo siūbuojamas į šonus tol, kol rūbai išsiskalbdavo. Tai lyg rūbų trynimas rankomis. Sunku patikėti, kad rūbų skalbimas reikalaudavo tiek pastangų, tiesa?
Retai kas beįsivaizduoja laikus, kai moterys ir vaikai nešvarius rūbus savo rankomis plaudavo ant uolų ar upės vandenyje – juos daužė, niurkė, trynė, kočiojo. Toks skalbimas reikalavo nemažai fizinės ištvermės ir kartais trukdavo tris ar net keturias dienas...
Bėgant metams tobulėjo ir technika. Prieš Jūsų akis – automatinės skalbimo mašinos prototipas. Į apvalų būgną per liuką viršuje buvo pripilama muiluoto vandens ir sudedami nešvarūs rūbai. Rankenų pagalba būgnas būdavo siūbuojamas į šonus tol, kol rūbai išsiskalbdavo. Tai lyg rūbų trynimas rankomis. Sunku patikėti, kad rūbų skalbimas reikalaudavo tiek pastangų, tiesa?
Ar kada nors, sėdint kirpėjo kėdėje yra tekę matyti štai tokį prietaisą? Ne? Dauguma spėlioja, kad tai – plaukų džiovintuvas moterims. Negalime nesutikti, tačiau jis buvo naudotas ne moterų plaukams, o vyrų barzdų priežiūrai. Kol Pasvalio miesto moterys augino ilgas kasas, pagrindiniai lankytojai kirpyklose būdavo vyrai, ateidavę nusikirpti plaukų arba nusiskusti barzdos.
Šis prietaisas naudotas 1920–1940 m. kirpėjo Juliaus Levano. Nuskutus barzdą, ventiliatoriumi reikėdavo atvėsinti įkaitusią odą ir papurkšti kvapniu odekolonu.
Ar kada nors, sėdint kirpėjo kėdėje yra tekę matyti štai tokį prietaisą? Ne? Dauguma spėlioja, kad tai – plaukų džiovintuvas moterims. Negalime nesutikti, tačiau jis buvo naudotas ne moterų plaukams, o vyrų barzdų priežiūrai. Kol Pasvalio miesto moterys augino ilgas kasas, pagrindiniai lankytojai kirpyklose būdavo vyrai, ateidavę nusikirpti plaukų arba nusiskusti barzdos.
Šis prietaisas naudotas 1920–1940 m. kirpėjo Juliaus Levano. Nuskutus barzdą, ventiliatoriumi reikėdavo atvėsinti įkaitusią odą ir papurkšti kvapniu odekolonu.
Interaktyvioje skulptūroje iš naujo atgyja Pasvalio miesto legenda tapęs Antanėlis – keistuolis Lėvens tilto muzikantas, tarpukariu savo smuiko garsais virpinęs praeivių širdis. Skulptūra – tai ne tik forma, bet ir turinys. Jos turinį sukūrė kraštiečiai – aktorė Olita Dautartaitė, televizijos ir radijo laidų vedėjas Jonas Nainys ir poetas Vladas Braziūnas. Šių asmenybių įrašytais tekstais prabyla Antanėlis, palietus dešinę plaštaką, Jonas pasakoja apie gražiausias Pasvalio vietas. Kairėje plaštakoje „apsigyvenusi“ Olita primena Antanėlio legendą. O pridėjus delną prie sagos, pasigirsta poetas Vladas Braziūnas – pasvalietiška tarme jis skaito savo eilėraštį apie senąjį Lėvens tiltą.
Skulptūros kūrimas buvo patikėtas menininkui iš Birštono – skulptoriui Martynui Gaubui. Antanėlio interaktyvumu pasirūpino kompanija „Gluk Media“. Kūrybiniame procese dalyvavo kraštietė, muzikantė Rima Tamo (Tamošiūnaitė). Vos įžengus ant medinės senojo tilto dalies, pasigirsta muzikantės įgrotos smuiko melodijos.
Skulptūra – Pasvalio krašto muziejaus dovana Pasvaliui muziejaus 20-mečio proga.
Interaktyvią skulptūrą rasite ant senojo tilto šalia Pasvalio Šv. Jono krikštytojo bažnyčios (Vytauto Didžiojo a. 5, Pasvalys).
Interaktyvioje skulptūroje iš naujo atgyja Pasvalio miesto legenda tapęs Antanėlis – keistuolis Lėvens tilto muzikantas, tarpukariu savo smuiko garsais virpinęs praeivių širdis. Skulptūra – tai ne tik forma, bet ir turinys. Jos turinį sukūrė kraštiečiai – aktorė Olita Dautartaitė, televizijos ir radijo laidų vedėjas Jonas Nainys ir poetas Vladas Braziūnas. Šių asmenybių įrašytais tekstais prabyla Antanėlis, palietus dešinę plaštaką, Jonas pasakoja apie gražiausias Pasvalio vietas. Kairėje plaštakoje „apsigyvenusi“ Olita primena Antanėlio legendą. O pridėjus delną prie sagos, pasigirsta poetas Vladas Braziūnas – pasvalietiška tarme jis skaito savo eilėraštį apie senąjį Lėvens tiltą.
Skulptūros kūrimas buvo patikėtas menininkui iš Birštono – skulptoriui Martynui Gaubui. Antanėlio interaktyvumu pasirūpino kompanija „Gluk Media“. Kūrybiniame procese dalyvavo kraštietė, muzikantė Rima Tamo (Tamošiūnaitė). Vos įžengus ant medinės senojo tilto dalies, pasigirsta muzikantės įgrotos smuiko melodijos.
Skulptūra – Pasvalio krašto muziejaus dovana Pasvaliui muziejaus 20-mečio proga.
Interaktyvią skulptūrą rasite ant senojo tilto šalia Pasvalio Šv. Jono krikštytojo bažnyčios (Vytauto Didžiojo a. 5, Pasvalys).
Dauguma berniukų vaikystėje svajojo tapti gaisrininkais – gražios uniformos, galingos mašinos, o jau prietaisų gausa! Tik „mašinos“ tais laikais buvo kiek kitokios – tai paprasčiausias arklio traukiamas vežimas į kurį turėdavo tilpti didelė vandens bačka, šakės, kirviai, kibirai ir laužtuvas.
Daujėnų kaimo gaisrininkai galėjo pasigirti turintys ir priešgaisrinės signalizacijos prietaisą, įspėdavusį gyventojus apie kilusį gaisrą. Važiuojant arkliu, kinkytu gaisrinės vežimu, vienas gaisrininkas pumpuodavo signalinio prietaiso pompą, iš ruporu vadinamo garsiakalbio sklisdavo šaižus garsas, kuris žmonėms pranešdavo apie ištikusią bėdą.
Įsivaizduokite, kiek reikėjo jėgų pastoviai pumpuoti šį prietaisą iki pat gaisravietės!
Dauguma berniukų vaikystėje svajojo tapti gaisrininkais – gražios uniformos, galingos mašinos, o jau prietaisų gausa! Tik „mašinos“ tais laikais buvo kiek kitokios – tai paprasčiausias arklio traukiamas vežimas į kurį turėdavo tilpti didelė vandens bačka, šakės, kirviai, kibirai ir laužtuvas.
Daujėnų kaimo gaisrininkai galėjo pasigirti turintys ir priešgaisrinės signalizacijos prietaisą, įspėdavusį gyventojus apie kilusį gaisrą. Važiuojant arkliu, kinkytu gaisrinės vežimu, vienas gaisrininkas pumpuodavo signalinio prietaiso pompą, iš ruporu vadinamo garsiakalbio sklisdavo šaižus garsas, kuris žmonėms pranešdavo apie ištikusią bėdą.
Įsivaizduokite, kiek reikėjo jėgų pastoviai pumpuoti šį prietaisą iki pat gaisravietės!
Priešgaisrinės signalizacijos prietaisas
Priešgaisrinės signalizacijos prietaisas
Varinis karo būgnas primena nuožmias kovas su švedais ir rusais. Užsimerkite ir dar tikrai išgirsite tolimą dundesio aidą. O gal tai bus Napoleono armija, žygiuojanti pro Pasvalį?
Būgno katilas varinis, o jo membrana pagaminta iš gerai išdirbtos šuns, ožkos ar veršio odos. Buvo tikima, kad būgnas ypatingai gerai skamba, jei oda diriama gyvūnui dar gyvam esant... Įdomiausia, jog jis atlikdavo susisiekimo funkciją – kviesdavo karius į žygį, buvo naudojamas marširavimui, priešams gąsdinti, suteikdavo pėstininkams kovinio įkvėpimo, palaikydavo atakos ritmą. Stiprūs būgno garsai pranešdavo kariams, kada trauktis, persirikiuoti, pulti priešą. Vėliau dalis tokių būgnų pateko į bažnyčias ir buvo naudojami apeigų metu. Šis būgnas į muziejų atkeliavo iš Pumpėnų bažnyčios.
Varinis karo būgnas primena nuožmias kovas su švedais ir rusais. Užsimerkite ir dar tikrai išgirsite tolimą dundesio aidą. O gal tai bus Napoleono armija, žygiuojanti pro Pasvalį?
Būgno katilas varinis, o jo membrana pagaminta iš gerai išdirbtos šuns, ožkos ar veršio odos. Buvo tikima, kad būgnas ypatingai gerai skamba, jei oda diriama gyvūnui dar gyvam esant... Įdomiausia, jog jis atlikdavo susisiekimo funkciją – kviesdavo karius į žygį, buvo naudojamas marširavimui, priešams gąsdinti, suteikdavo pėstininkams kovinio įkvėpimo, palaikydavo atakos ritmą. Stiprūs būgno garsai pranešdavo kariams, kada trauktis, persirikiuoti, pulti priešą. Vėliau dalis tokių būgnų pateko į bažnyčias ir buvo naudojami apeigų metu. Šis būgnas į muziejų atkeliavo iš Pumpėnų bažnyčios.
Jau prieš tūkstančius metų žmogus mėgino apgauti gamtą. Ir jam kartais pavykdavo. Žemės ūkio aušroje Afrikos piemenys užmušdavo veršelį, suvalgydavo jo mėsą, o iš odos padarydavo iškamšą. Ši būdavo pastatoma šalia motinos, kad savo buvimu paskatintų pieno išsiskyrimą. Nuerų gentis naudojo ir kitą metodą: aprišdavo aplink veršelio snukį spyglių žiedą, tad pradėjęs žįsti jis įdurdavo motinai į tešmenį ir ji traukdavosi šalin.
Prieš Jūsų akis – unikalus veršelių atjunkymo „įrenginys“. Artimas tam, kurį jau prieš tūkstančius metų naudojo Afrikos gyvulių augintojai. Tai vienas populiariausių eksponatų, skaičiuojantis beveik 80 metų! Tiesa, muziejaus lankytojai dar niekada neatspėjo jo tikrosios paskirties...
Jau prieš tūkstančius metų žmogus mėgino apgauti gamtą. Ir jam kartais pavykdavo. Žemės ūkio aušroje Afrikos piemenys užmušdavo veršelį, suvalgydavo jo mėsą, o iš odos padarydavo iškamšą. Ši būdavo pastatoma šalia motinos, kad savo buvimu paskatintų pieno išsiskyrimą. Nuerų gentis naudojo ir kitą metodą: aprišdavo aplink veršelio snukį spyglių žiedą, tad pradėjęs žįsti jis įdurdavo motinai į tešmenį ir ji traukdavosi šalin.
Prieš Jūsų akis – unikalus veršelių atjunkymo „įrenginys“. Artimas tam, kurį jau prieš tūkstančius metų naudojo Afrikos gyvulių augintojai. Tai vienas populiariausių eksponatų, skaičiuojantis beveik 80 metų! Tiesa, muziejaus lankytojai dar niekada neatspėjo jo tikrosios paskirties...
Bitininkystė – vienas seniausių lietuvių amatų. Bičių teikiama nauda – itin svarbus lietuvių pragyvenimo šaltinis. Medus ir vaškas, mainais į įvairias žaliavas, keliaudavo nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. Medus – vienintelė to meto saldybė, o vaškas – tai žvakės, varpų ir kitų bronzos liejinių formos.
Bitininkystės tradicijos nesikeičia jau šimtus metų. Muziejaus ekspozicijoje demonstruojame visus bitininkavimo darbus – nuo bitelių priežiūros iki medaus korio apdorojimo. Kai kurių eksponatų paskirtį padeda suprasti tik jų aprašymai. Vienas iš jų – narvelis bičių motinai, jį pasigamino ir naudojo Nainių giminė Pasvalyje 1920–1985 m.
Bitininkystė – vienas seniausių lietuvių amatų. Bičių teikiama nauda – itin svarbus lietuvių pragyvenimo šaltinis. Medus ir vaškas, mainais į įvairias žaliavas, keliaudavo nuo seno žinomu Gintaro keliu į Europą. Medus – vienintelė to meto saldybė, o vaškas – tai žvakės, varpų ir kitų bronzos liejinių formos.
Bitininkystės tradicijos nesikeičia jau šimtus metų. Muziejaus ekspozicijoje demonstruojame visus bitininkavimo darbus – nuo bitelių priežiūros iki medaus korio apdorojimo. Kai kurių eksponatų paskirtį padeda suprasti tik jų aprašymai. Vienas iš jų – narvelis bičių motinai, jį pasigamino ir naudojo Nainių giminė Pasvalyje 1920–1985 m.
Kas yra fuchtelis? Skamba šiek tiek ne lietuviškai, tiesa? Mes galime ne tik paaiškinti, bet ir parodyti! Vokiškas žodis Fuchtel – grūdų valymo ir rūšiavimo mašina, skirta grūdus atskirti nuo pelų, akuotų, šiaudgalių ar varpų. Grūdai būdavo valomi rankiniu būdu sukeliant oro srovę, rūšiuojami – sietais.
Ši savadarbė žemės ūkio mašina, pagaminta apie 1934 m. jos šeimininkui tarnavo apie dvidešimt metų. Iki tol, kol neatsirado pažangesnė technika.
Kas yra fuchtelis? Skamba šiek tiek ne lietuviškai, tiesa? Mes galime ne tik paaiškinti, bet ir parodyti! Vokiškas žodis Fuchtel – grūdų valymo ir rūšiavimo mašina, skirta grūdus atskirti nuo pelų, akuotų, šiaudgalių ar varpų. Grūdai būdavo valomi rankiniu būdu sukeliant oro srovę, rūšiuojami – sietais.
Ši savadarbė žemės ūkio mašina, pagaminta apie 1934 m. jos šeimininkui tarnavo apie dvidešimt metų. Iki tol, kol neatsirado pažangesnė technika.
Pasvalio krašto geologinis savitumas – gipsingos uolienos bei su jomis susiję karstiniai procesai. Daug vaizdinės geologinės medžiagos galima pamatyti smegduobių stende įrengtame terminale.
Geologijos ekspozicijoje sudėlioti mineralai, kristalų formos, uolienos, gyvūnų bei augalų fosilijos, liudija apie augalus ir gyvūnus, gyvenusius prieš milijonus metų. Ekspozicijoje taip pat pamatysite lietuvišką naftą, Anykščių kvarcinį smėlį, Baltijos gintarą, trilobito fosiliją bei kitus vertingus eksponatus.
Pasvalio krašto geologinis savitumas – gipsingos uolienos bei su jomis susiję karstiniai procesai. Daug vaizdinės geologinės medžiagos galima pamatyti smegduobių stende įrengtame terminale.
Geologijos ekspozicijoje sudėlioti mineralai, kristalų formos, uolienos, gyvūnų bei augalų fosilijos, liudija apie augalus ir gyvūnus, gyvenusius prieš milijonus metų. Ekspozicijoje taip pat pamatysite lietuvišką naftą, Anykščių kvarcinį smėlį, Baltijos gintarą, trilobito fosiliją bei kitus vertingus eksponatus.
Nepraleiskite istorijos ekspozicijos. Čia jūsų laukia gausybė atradimų. Akmens amžiaus palikimas: titnaginiai ir akmeniniai kirvukai, ypač vertingi laiviniai baltiškieji kovos kirviai, akmeniniai žemdirbystės kapliai. Geležies amžiaus ekspozicija – Ąžuolpamūšės piliakalnio, Norelių kapinyno, Pamiškių senkapio radiniai. Žiemgalių kovas mena geležiniai kirviai, ietigaliai, peilis ir net kalavijas.
Istorijos ekspozicijoje pamatysite, kaip per amžius keitėsi Pasvalys, jo gatvės, pastatai ir žmonės. Čia nėra nieko išgalvoto, viskas istoriškai tikra ir patikrinta. Atkurta senoji turgaus aikštė pavirto poilsio kampeliu. Turgaus aikštėje – prisėdus ant medinės dėžės ar maišo, galima pažiūrėti nuotaikingą filmuką apie Pasvalį. Kviečiame pasiklausyti vargšo Antanėlio – senojo Pasvalio tilto muzikanto griežiamų melodijų.
Nepraleiskite istorijos ekspozicijos. Čia jūsų laukia gausybė atradimų. Akmens amžiaus palikimas: titnaginiai ir akmeniniai kirvukai, ypač vertingi laiviniai baltiškieji kovos kirviai, akmeniniai žemdirbystės kapliai. Geležies amžiaus ekspozicija – Ąžuolpamūšės piliakalnio, Norelių kapinyno, Pamiškių senkapio radiniai. Žiemgalių kovas mena geležiniai kirviai, ietigaliai, peilis ir net kalavijas.
Istorijos ekspozicijoje pamatysite, kaip per amžius keitėsi Pasvalys, jo gatvės, pastatai ir žmonės. Čia nėra nieko išgalvoto, viskas istoriškai tikra ir patikrinta. Atkurta senoji turgaus aikštė pavirto poilsio kampeliu. Turgaus aikštėje – prisėdus ant medinės dėžės ar maišo, galima pažiūrėti nuotaikingą filmuką apie Pasvalį. Kviečiame pasiklausyti vargšo Antanėlio – senojo Pasvalio tilto muzikanto griežiamų melodijų.
Gydytojas, visuomenės veikėjas Kazys Grinius yra pastebėjęs, kad Pasvalio žemė Lietuvai davė daug įžymių žmonių. Mūsų eksponatai patys pasakoja apie dešimtis kunigų ir mokytojų, gydytojų ir politikų, menininkų ir mokslininkų... Jei apie daugiau kaip 1000 Pasvalio krašto asmenybių pateiktume bent po vieną eksponatą, ekspozicijos plotas turėtų išsiplėsti daugybę kartų...
Kelis šimtmečius mena iš sudegusios Saločių bažnyčios išgelbėtas medinis pelikanas, į lankytoją žvelgia ramus kunigo kankinio Alfonso Lipniūno veidas. Savo genealogiją geriau pažinti ragina istoriko Algimanto Krinčiaus perrašytos ir Krinčino savilaidos išleistos Krinčino bei Pasvalio bažnytinės knygos...
Poeto Bernardo Brazdžionio lazdelė ir portfelis, tremtinio, boksininko Jono Čepulio Meksikos olimpinių žaidynių antrosios vietos laimėtojo diplomas, žuvusio lakūno Vytauto Lapėno paminklo originalas ir sudužusio lėktuvo nuolauža, Kovo 11-osios signatarų filosofo Romualdo Ozolo tušinukų kolekcija, rašytojo Kazio Sajos klumpės, gydytojos ir politikės Rasos Juknevičienės dujokaukė – tai tik keli daiktai iš „Krašto kultūros panoramos“ ekspozicijos.
Gydytojas, visuomenės veikėjas Kazys Grinius yra pastebėjęs, kad Pasvalio žemė Lietuvai davė daug įžymių žmonių. Mūsų eksponatai patys pasakoja apie dešimtis kunigų ir mokytojų, gydytojų ir politikų, menininkų ir mokslininkų... Jei apie daugiau kaip 1000 Pasvalio krašto asmenybių pateiktume bent po vieną eksponatą, ekspozicijos plotas turėtų išsiplėsti daugybę kartų...
Kelis šimtmečius mena iš sudegusios Saločių bažnyčios išgelbėtas medinis pelikanas, į lankytoją žvelgia ramus kunigo kankinio Alfonso Lipniūno veidas. Savo genealogiją geriau pažinti ragina istoriko Algimanto Krinčiaus perrašytos ir Krinčino savilaidos išleistos Krinčino bei Pasvalio bažnytinės knygos...
Poeto Bernardo Brazdžionio lazdelė ir portfelis, tremtinio, boksininko Jono Čepulio Meksikos olimpinių žaidynių antrosios vietos laimėtojo diplomas, žuvusio lakūno Vytauto Lapėno paminklo originalas ir sudužusio lėktuvo nuolauža, Kovo 11-osios signatarų filosofo Romualdo Ozolo tušinukų kolekcija, rašytojo Kazio Sajos klumpės, gydytojos ir politikės Rasos Juknevičienės dujokaukė – tai tik keli daiktai iš „Krašto kultūros panoramos“ ekspozicijos.
Metalinis, kaitinamas ant ugnies, lietinis, labai sunkus, rūbams lyginti? Kas? Neatspėjote? Galime pasufleruoti – tai XIX a. pabaigoje Pasvalio krašte naudotas lygintuvas. Išlyginti, nesugadinus audinio, reikėjo turėti daug patirties...
Metalinis, kaitinamas ant ugnies, lietinis, labai sunkus, rūbams lyginti? Kas? Neatspėjote? Galime pasufleruoti – tai XIX a. pabaigoje Pasvalio krašte naudotas lygintuvas. Išlyginti, nesugadinus audinio, reikėjo turėti daug patirties...
Etnografijos ekspozicijos daiktai atspindi senojo Pasvalio krašto kaimo gyvenimą: XIX–XX a. žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, liaudies meno pavyzdžiai. Susipažinkite su svarbiausiais kaimo verslais: žemdirbyste (javų, linų auginimu), gyvulininkyste, bitininkyste. Apžiūrėkite malūnininko amatą – tikras akmenines girnas, senoviniais įrankiais apdorotą linų pėdą, audimo stakles.
Aukštaitiškoje gryčioje, kur dar neišnyko dūmų kvapas, iš kiemo ataidi sodybos garsai. Kieme stovi senovinis važis ir unikalus dviratis mediniais ratais – jie tarsi laukia paruošti kelionei. Kelionei į dabartį, kur daugelis mūsų saugomų daiktų neberastų sau vietos...
Etnografijos ekspozicijos daiktai atspindi senojo Pasvalio krašto kaimo gyvenimą: XIX–XX a. žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, liaudies meno pavyzdžiai. Susipažinkite su svarbiausiais kaimo verslais: žemdirbyste (javų, linų auginimu), gyvulininkyste, bitininkyste. Apžiūrėkite malūnininko amatą – tikras akmenines girnas, senoviniais įrankiais apdorotą linų pėdą, audimo stakles.
Aukštaitiškoje gryčioje, kur dar neišnyko dūmų kvapas, iš kiemo ataidi sodybos garsai. Kieme stovi senovinis važis ir unikalus dviratis mediniais ratais – jie tarsi laukia paruošti kelionei. Kelionei į dabartį, kur daugelis mūsų saugomų daiktų neberastų sau vietos...
Mašinėlė tabakui pjaustyti
Mašinėlė tabakui pjaustyti
Apie rūkymo žalą sveikatai šį kartą nepasakosime, tačiau savo ekspozicijoje turime įdomų eksponatą, galbūt net vienetinį egzempliorių. Tai rankų darbo mašinėlė, skirta tabakui supjaustyti namų sąlygomis. Naudota apie 1942–1950 m. Pumpėnuose. Mašinėlė pasigaminta iš kalvio ir pramoninėje gamyboje gamintų detalių. Jos „išradėjas“ tabaką draugiškai pjaustydavo ne tik sau, bet ir šalia gyvenantiems kaimynams.
Apie rūkymo žalą sveikatai šį kartą nepasakosime, tačiau savo ekspozicijoje turime įdomų eksponatą, galbūt net vienetinį egzempliorių. Tai rankų darbo mašinėlė, skirta tabakui supjaustyti namų sąlygomis. Naudota apie 1942–1950 m. Pumpėnuose. Mašinėlė pasigaminta iš kalvio ir pramoninėje gamyboje gamintų detalių. Jos „išradėjas“ tabaką draugiškai pjaustydavo ne tik sau, bet ir šalia gyvenantiems kaimynams.
Kaip manote, kokius daiktus turėjo kiekvienas siuvėjas? Aišku, pagalvosite, kad siuvimo mašiną, adatą, siūlų, žirkles... O ar susimąstėte, kam siuvėjui galėjo būti reikalingos dumplės? Tikriausiai ne. Dar vienas svarbus šio amato atstovo daiktas – lygintuvas, vadintas „prosu“. Siuvėjai drabužius lygino ketaus lygintuvais, kaitinamais medžio anglimis. Patys didžiausi būdavo įpučiami dumplėmis, tokius lygintuvus turėdavo tik siuvėjai.
Dumplių vamzdelį įstačius į lygintuvo angą ir kilnojant rankenėles tarp lentelių susidaręs oras pučiamas į lygintuvą, žarijos pradeda stipriau rusenti, o lygintuvas stipriau kaisti. Kad anglys taip greitai neatvėstų, tekdavo gana smarkiai juo mosikuoti. Tokie lygintuvai buvo labai sunkūs, todėl lyginimas siuvėjams tapdavo tikra sportine treniruote!
Kaip manote, kokius daiktus turėjo kiekvienas siuvėjas? Aišku, pagalvosite, kad siuvimo mašiną, adatą, siūlų, žirkles... O ar susimąstėte, kam siuvėjui galėjo būti reikalingos dumplės? Tikriausiai ne. Dar vienas svarbus šio amato atstovo daiktas – lygintuvas, vadintas „prosu“. Siuvėjai drabužius lygino ketaus lygintuvais, kaitinamais medžio anglimis. Patys didžiausi būdavo įpučiami dumplėmis, tokius lygintuvus turėdavo tik siuvėjai.
Dumplių vamzdelį įstačius į lygintuvo angą ir kilnojant rankenėles tarp lentelių susidaręs oras pučiamas į lygintuvą, žarijos pradeda stipriau rusenti, o lygintuvas stipriau kaisti. Kad anglys taip greitai neatvėstų, tekdavo gana smarkiai juo mosikuoti. Tokie lygintuvai buvo labai sunkūs, todėl lyginimas siuvėjams tapdavo tikra sportine treniruote!
Atsivežkite į muziejų saujelę grūdų ir galėsite susimalti miltų! Pristatome Jums sukamas, medines girnas. Jas sudaro dvi medinės girnapusės, tarp kurių patekę grūdai trinami, tol, kol virsta miltais. Šis eksponatas atspindi dalį senojo kaimo gyvenimo būdo. Tai rankų darbo įrenginys, įsigytas apie 1940 m. ir tarnavęs net keturiasdešimt metų!
Lietuvoje girnos naudotos nuo neolito laikų. Bėgant metams jos buvo tobulinamos. XIX a. įrengiamos medinėse dėžėse, sukamos ilga lazda (miliniu) arba rankena. Girnos buvo laikomos priemenėje, pirkioje arba svirne.
Rankinių girnų poreikis sumažėjo atsiradus malūnams, juose girnos buvo sukamos mechanizuotai, vėjo ar vandens pagalba. Ilgiausiai rankinės girnos naudotos iki XX a. vidurio rytų Lietuvoje.
Atsivežkite į muziejų saujelę grūdų ir galėsite susimalti miltų! Pristatome Jums sukamas, medines girnas. Jas sudaro dvi medinės girnapusės, tarp kurių patekę grūdai trinami, tol, kol virsta miltais. Šis eksponatas atspindi dalį senojo kaimo gyvenimo būdo. Tai rankų darbo įrenginys, įsigytas apie 1940 m. ir tarnavęs net keturiasdešimt metų!
Lietuvoje girnos naudotos nuo neolito laikų. Bėgant metams jos buvo tobulinamos. XIX a. įrengiamos medinėse dėžėse, sukamos ilga lazda (miliniu) arba rankena. Girnos buvo laikomos priemenėje, pirkioje arba svirne.
Rankinių girnų poreikis sumažėjo atsiradus malūnams, juose girnos buvo sukamos mechanizuotai, vėjo ar vandens pagalba. Ilgiausiai rankinės girnos naudotos iki XX a. vidurio rytų Lietuvoje.
Ekologija ko gero visada buvo madinga. Gal ir dabar medinės vinutės būtų populiarios? Vinutės, pagamintos iš beržo medienos buvo naudojamos siuvant arba remontuojant batus. Įdomu, kiek metų tarnaudavo tokie batai? Pasvalio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato batų dirbtuvėje jos buvo naudotos iki 1974 m.
Ekologija ko gero visada buvo madinga. Gal ir dabar medinės vinutės būtų populiarios? Vinutės, pagamintos iš beržo medienos buvo naudojamos siuvant arba remontuojant batus. Įdomu, kiek metų tarnaudavo tokie batai? Pasvalio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato batų dirbtuvėje jos buvo naudotos iki 1974 m.
Medinės vinutės padams prikalti (štipcai)
Medinės vinutės padams prikalti (štipcai)
Masinės gamybos laikais, kai mokymosi priemonės viena už kitą gražesnės, siūlome apžiūrėti rankų darbo medinę kuprinę (anuomet vadintą karmoną). Kuprinės dugnas ir galai sukalti iš medinių lentučių, jos šonai ir dangtis iš faneros. Apie 1938 m. Pasvalio turguje pirkta kuprinė buvo skirta knygoms ir kitoms priemonėms susidėti. Tokiais „karmonais“ pasipuošę pradinukai skubėdavo į savo kaimo mokyklėles. Ar jos buvo patogios, ar neviršydavo vaikui galimo nešti svorio, šiandien belieka tik spėlioti...
Masinės gamybos laikais, kai mokymosi priemonės viena už kitą gražesnės, siūlome apžiūrėti rankų darbo medinę kuprinę (anuomet vadintą karmoną). Kuprinės dugnas ir galai sukalti iš medinių lentučių, jos šonai ir dangtis iš faneros. Apie 1938 m. Pasvalio turguje pirkta kuprinė buvo skirta knygoms ir kitoms priemonėms susidėti. Tokiais „karmonais“ pasipuošę pradinukai skubėdavo į savo kaimo mokyklėles. Ar jos buvo patogios, ar neviršydavo vaikui galimo nešti svorio, šiandien belieka tik spėlioti...
Romualdo Ozolo tušinukų kolekcija
Romualdo Ozolo tušinukų kolekcija
Ar esate rašę dienoraštį? Pasvalio rajone gimęs signataras, laikraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius Romualdas Ozolas dienoraščius rašė visą savo gyvenimą. Dienoraščius kraštietis skelbė atskiromis knygomis – iš viso prieš Jūsų akis yra net 17 įrištų knygų. Joms parašyti prireikė dviejų didelių lagaminų ir kelių šimtų tušinukų. „Jaunimas dabar galvas sukišęs į kompiuterius ir telefonus. Parodykite muziejaus ekspozicijoje, kad nemažai galima nuveikti tik su popieriumi ir tušinuku. Visą gyvenimą rašiau dienoraščius ir šis tas išėjo...“,– dovanodamas šiuos daiktus, kalbėjo Romualdas Ozolas. Įdomu, kiek tušinukų sutilpo lagaminuose? Pabandykite suskaičiuoti patys, užsukę į mūsų muziejų!
Ar esate rašę dienoraštį? Pasvalio rajone gimęs signataras, laikraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius Romualdas Ozolas dienoraščius rašė visą savo gyvenimą. Dienoraščius kraštietis skelbė atskiromis knygomis – iš viso prieš Jūsų akis yra net 17 įrištų knygų. Joms parašyti prireikė dviejų didelių lagaminų ir kelių šimtų tušinukų. „Jaunimas dabar galvas sukišęs į kompiuterius ir telefonus. Parodykite muziejaus ekspozicijoje, kad nemažai galima nuveikti tik su popieriumi ir tušinuku. Visą gyvenimą rašiau dienoraščius ir šis tas išėjo...“,– dovanodamas šiuos daiktus, kalbėjo Romualdas Ozolas. Įdomu, kiek tušinukų sutilpo lagaminuose? Pabandykite suskaičiuoti patys, užsukę į mūsų muziejų!
Kuo susijusios medinės klumpės su rašytoju Kaziu Saja? Ekspozicijoje eksponuojamos klumpės – nunešiotos, su dažų ir kitokiomis dėmėmis. Aukštaičiams, savo molį nuo amžių mynusiems nagrinėtomis kojomis, klumpės asocijuojasi su Žemaitija. Būtent į Žemaitiją dar visai mažas tapęs našlaičiu pas gimines buvo išvežtas kraštietis rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Kazys Saja. Jo dovanotas „paskutines nešiotas klumpes“ ir matome. Ko gero neatsitiktinai pirmoji Kazio Sajos apsakymų knyga vadinasi „Klumpės“.
Kartais koks nors daiktas gali padėti surasti žmogų. Knyga „Klumpės“ padėjo susirasti nuo vaikystės nematytą Amerikoje gyvenantį brolį Apolinarą, tą patį Apalį, kuris, jei tikėsime apsakyme „Lieptas per Lėvenį“ papasakota istorija, norėjęs mažąjį Kaziuką paskandinti. Ar ne stebuklingi šie batai?
Kuo susijusios medinės klumpės su rašytoju Kaziu Saja? Ekspozicijoje eksponuojamos klumpės – nunešiotos, su dažų ir kitokiomis dėmėmis. Aukštaičiams, savo molį nuo amžių mynusiems nagrinėtomis kojomis, klumpės asocijuojasi su Žemaitija. Būtent į Žemaitiją dar visai mažas tapęs našlaičiu pas gimines buvo išvežtas kraštietis rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Kazys Saja. Jo dovanotas „paskutines nešiotas klumpes“ ir matome. Ko gero neatsitiktinai pirmoji Kazio Sajos apsakymų knyga vadinasi „Klumpės“.
Kartais koks nors daiktas gali padėti surasti žmogų. Knyga „Klumpės“ padėjo susirasti nuo vaikystės nematytą Amerikoje gyvenantį brolį Apolinarą, tą patį Apalį, kuris, jei tikėsime apsakyme „Lieptas per Lėvenį“ papasakota istorija, norėjęs mažąjį Kaziuką paskandinti. Ar ne stebuklingi šie batai?
Skulptūra „Pelikanas“, manoma, išdrožta XVIII a., išgelbėta iš senosios Saločių bažnyčios gaisro metu.
Saločiai visada buvo svarbiausių įvykių centre: Šiaurės karas, Kosciuškos sukilimas. Taip buvo ir paskutinėmis 1944 m. liepos dienomis. Ties Saločiais vyko trys mūšiai. Liepos 29 d. puolė raudonarmiečiai. Kova buvo neilga, bet labai skausminga miesteliui. Sudegė medinė bažnyčia. Pasakojama, kad jos bokšte įsitaisęs vokiečių karys pliekė iš kulkosvaidžio. Rusų artilerija jį nutildė, bet neliko ir barokinės šventovės. Sudegė ir medinė varpinė, išsilydė net beveik aštuonis šimtus kilogramų sveriantis varpas. Gaisro pašvaistės fone apylinkių žmonės suklupo maldai.
Bažnytėlė sudegė, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu pavyko išgelbėti vertingą skulptūrą, bažnyčią puošusį pelikaną, kurį galima apžiūrėti mūsų ekspozicijoje.
Krikščioniškame mene dažnas simbolis – pelikanas, snapu prasidrėskęs krūtinę ir savo krauju maitinantis jauniklius. Pelikano metafora pabrėžia Kristaus pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo.
Skulptūra „Pelikanas“, manoma, išdrožta XVIII a., išgelbėta iš senosios Saločių bažnyčios gaisro metu.
Saločiai visada buvo svarbiausių įvykių centre: Šiaurės karas, Kosciuškos sukilimas. Taip buvo ir paskutinėmis 1944 m. liepos dienomis. Ties Saločiais vyko trys mūšiai. Liepos 29 d. puolė raudonarmiečiai. Kova buvo neilga, bet labai skausminga miesteliui. Sudegė medinė bažnyčia. Pasakojama, kad jos bokšte įsitaisęs vokiečių karys pliekė iš kulkosvaidžio. Rusų artilerija jį nutildė, bet neliko ir barokinės šventovės. Sudegė ir medinė varpinė, išsilydė net beveik aštuonis šimtus kilogramų sveriantis varpas. Gaisro pašvaistės fone apylinkių žmonės suklupo maldai.
Bažnytėlė sudegė, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu pavyko išgelbėti vertingą skulptūrą, bažnyčią puošusį pelikaną, kurį galima apžiūrėti mūsų ekspozicijoje.
Krikščioniškame mene dažnas simbolis – pelikanas, snapu prasidrėskęs krūtinę ir savo krauju maitinantis jauniklius. Pelikano metafora pabrėžia Kristaus pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo.
Žadeikių miško partizanų bunkeris
Žadeikių miško partizanų bunkeris
Kviečiame į Žadeikių miške esantį bunkerį! Apsižvalgykite aplinkui – rekonstravus bunkerį, šalia buvo pastatytas naujas atminimo kryžius, informacinis stendas bei atkurta partizanų stovyklavietė.
Medinėmis kopėčiomis nusileiskite į partizanų bunkerį! Šiame požeminiame statinyje, pavargę po kovų slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris čia buvo įrengtas 1945 metais, mūšio metu sunaikintas, o pirmą kartą atstatytas 1997 m. Laikui bėgant, mediniai rąstai sutrešo, angos užvirto, o gultai ir šalia pastatytas kryžius partizanams atminti, supuvo.
Galėsite ir vėl pajusti tų laikų realybę. Patalpa drėgna ir tamsi, įrengti mediniai gultai, yra pogrindžio spaudos, maldaknygė, galima susipažinti su partizano priesaika ar partizaninėmis dainomis... Stabtelėjus aname laike, gera bus vėl sugrįžti į savąjį laiką!
Bunkerio koordinatės:
55o59'40.7''N 24o26'58.0''E
55.994634, 24.449434
Kviečiame į Žadeikių miške esantį bunkerį! Apsižvalgykite aplinkui – rekonstravus bunkerį, šalia buvo pastatytas naujas atminimo kryžius, informacinis stendas bei atkurta partizanų stovyklavietė.
Medinėmis kopėčiomis nusileiskite į partizanų bunkerį! Šiame požeminiame statinyje, pavargę po kovų slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris čia buvo įrengtas 1945 metais, mūšio metu sunaikintas, o pirmą kartą atstatytas 1997 m. Laikui bėgant, mediniai rąstai sutrešo, angos užvirto, o gultai ir šalia pastatytas kryžius partizanams atminti, supuvo.
Galėsite ir vėl pajusti tų laikų realybę. Patalpa drėgna ir tamsi, įrengti mediniai gultai, yra pogrindžio spaudos, maldaknygė, galima susipažinti su partizano priesaika ar partizaninėmis dainomis... Stabtelėjus aname laike, gera bus vėl sugrįžti į savąjį laiką!
Bunkerio koordinatės:
55o59'40.7''N 24o26'58.0''E
55.994634, 24.449434
Ar žinojote, kad anksčiau čia muziejaus nebuvo? Tais „senais, gerais“ laikais (1964–1990) pasvaliečiai traukdavo būriais ne į muziejų, o į kino teatrą!
Apie 1964 m. Pasvalyje duris atvėrė tipinis sovietinis kino teatras „Svalia“. Jis veikė iki 1990 m. Po pastato rekonstrukcijos nuo 1998 m. rugsėjo mėn. jame savo veiklą pradėjo Pasvalio krašto muziejus.
Bėgant metams daug kartų keitėmės, augome ir modernėjome, o šiandien norime Jus pakviesti į virtualią kelionę po mūsų ekspoziciją!
Virtualios ekskursijos metu susipažinsite su Pasvalio krašto istorija nuo didingų viduramžių iki šių laikų. Iš visų pusių apžiūrėsite mūsų atrinktus, įdomias istorijas pasakojančius eksponatus, pasižvalgysite „Smetoninėje“ miesto turgaus aikštėje ir leisitės į ypatingų vietų paieškas jau už mūsų muziejaus sienų!
Ačiū, kad domitės! Lauksime atvykstant!
Ar žinojote, kad anksčiau čia muziejaus nebuvo? Tais „senais, gerais“ laikais (1964–1990) pasvaliečiai traukdavo būriais ne į muziejų, o į kino teatrą!
Apie 1964 m. Pasvalyje duris atvėrė tipinis sovietinis kino teatras „Svalia“. Jis veikė iki 1990 m. Po pastato rekonstrukcijos nuo 1998 m. rugsėjo mėn. jame savo veiklą pradėjo Pasvalio krašto muziejus.
Bėgant metams daug kartų keitėmės, augome ir modernėjome, o šiandien norime Jus pakviesti į virtualią kelionę po mūsų ekspoziciją!
Virtualios ekskursijos metu susipažinsite su Pasvalio krašto istorija nuo didingų viduramžių iki šių laikų. Iš visų pusių apžiūrėsite mūsų atrinktus, įdomias istorijas pasakojančius eksponatus, pasižvalgysite „Smetoninėje“ miesto turgaus aikštėje ir leisitės į ypatingų vietų paieškas jau už mūsų muziejaus sienų!
Ačiū, kad domitės! Lauksime atvykstant!
Pasvalio muziejaus virtualus turas
Pasvalio muziejaus virtualus turas
Titnagas – nuo seno odos, kailių ir kitų medžiagų apdirbimui naudota uoliena, paplitusi pietinėje Lietuvos dalyje. Dar paleolito laikais pirmykščiai žmonės iš jo darydavo įvairius įrankius – gremžtukus, strėlių antgalius, kirvukus, skeltukus ugniai įskelti.
Ar žinojote, kad titnago ašmenys buvo ir pirmieji vienkartiniai peiliukai? Mūsų protėviai ilgai buvo barzdoti, nes nė vienas instrumentas barzdai trumpinti, negalėjo veido nuskusti lygiai ir švariai. Titnago ašmenys buvo pakankamai aštrūs, todėl puikiai tiko šiai vyrų grožio procedūrai. O Jūs ar sugebėtumėte barzdą nusiskusti akmeniu?
Titnagas – nuo seno odos, kailių ir kitų medžiagų apdirbimui naudota uoliena, paplitusi pietinėje Lietuvos dalyje. Dar paleolito laikais pirmykščiai žmonės iš jo darydavo įvairius įrankius – gremžtukus, strėlių antgalius, kirvukus, skeltukus ugniai įskelti.
Ar žinojote, kad titnago ašmenys buvo ir pirmieji vienkartiniai peiliukai? Mūsų protėviai ilgai buvo barzdoti, nes nė vienas instrumentas barzdai trumpinti, negalėjo veido nuskusti lygiai ir švariai. Titnago ašmenys buvo pakankamai aštrūs, todėl puikiai tiko šiai vyrų grožio procedūrai. O Jūs ar sugebėtumėte barzdą nusiskusti akmeniu?
Titnaginis gremžtukas – peilis
Titnaginis gremžtukas – peilis
Rankogalinė žalvarinė apyrankė
Rankogalinė žalvarinė apyrankė
Savo ekspozicijoje galime pasidžiaugti tūkstančio metų senumo papuošalais – mūsų protėvių nešiotomis žalvarinėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, segėmis, smeigtukais. Pirmieji žalvario dirbiniai mūsų kraštus pasiekė mainų prekybos keliu XVIII–XVI a. pr. Kr.
Įdomiausi žalvario epochos žmogaus pėdsakai ilgai slypėjo Vaškų senosiose kapinėse. Dar XIX a. čia rastas įspūdingas Vaškų lobis: molinis puodas su dviem žalvariniais kirvukais ir durkleliu.
Savo ekspozicijoje galime pasidžiaugti tūkstančio metų senumo papuošalais – mūsų protėvių nešiotomis žalvarinėmis apyrankėmis, įvijiniais žiedais, segėmis, smeigtukais. Pirmieji žalvario dirbiniai mūsų kraštus pasiekė mainų prekybos keliu XVIII–XVI a. pr. Kr.
Įdomiausi žalvario epochos žmogaus pėdsakai ilgai slypėjo Vaškų senosiose kapinėse. Dar XIX a. čia rastas įspūdingas Vaškų lobis: molinis puodas su dviem žalvariniais kirvukais ir durkleliu.
Įamžinti akimirką fotografijoje beveik taip pat paprasta kaip ir spragtelėti pirštais. Tik vargu ar sugebėtume tą padaryti esant pačioms sunkiausioms sąlygoms, pavyzdžiui – būnant tremtyje... Vilhelmui Janiseliui su šeima teko patirti, kas yra sprangi tremtinio duona tolimame Irkutske.
Kai dauguma netikėtai užkluptų ir į nežinią per prievartą stumiamų žmonių ėmė daiktus, kurie palengvintų buitį, Vilhelmas Janiselis į Sibirą išsivežė... du fotoaparatus. Paslėptus ne bet kur, o duonos kepale. Sunku patikėti, tiesa? Dirbdamas sunkų, alinantį darbą, Vilhelmas rasdavo laiko gyvenimo Sibire akimirkoms įamžinti. Nuotraukoms padaryti beveik nebuvo sąlygų, nes kolūkyje nebuvo elektros. Reikėdavo naudotis dienos šviesa arba dirbti prie žibalinės lempos.
Stebino ir Vilhelmo Janiselio išradingumas – fotojuosteles jis karpė iš rentgeno nuotraukoms skirtų lapų. Nuotraukų kolekcija pasakoja apie lietuvių darbus, pastatus, buitį, šventes ir tradicijas. Belieka tik įsivaizduoti, kokio dydžio galėjo būti duonos kepalas, savo viduje paslėpęs net du fotoaparatus...
Įamžinti akimirką fotografijoje beveik taip pat paprasta kaip ir spragtelėti pirštais. Tik vargu ar sugebėtume tą padaryti esant pačioms sunkiausioms sąlygoms, pavyzdžiui – būnant tremtyje... Vilhelmui Janiseliui su šeima teko patirti, kas yra sprangi tremtinio duona tolimame Irkutske.
Kai dauguma netikėtai užkluptų ir į nežinią per prievartą stumiamų žmonių ėmė daiktus, kurie palengvintų buitį, Vilhelmas Janiselis į Sibirą išsivežė... du fotoaparatus. Paslėptus ne bet kur, o duonos kepale. Sunku patikėti, tiesa? Dirbdamas sunkų, alinantį darbą, Vilhelmas rasdavo laiko gyvenimo Sibire akimirkoms įamžinti. Nuotraukoms padaryti beveik nebuvo sąlygų, nes kolūkyje nebuvo elektros. Reikėdavo naudotis dienos šviesa arba dirbti prie žibalinės lempos.
Stebino ir Vilhelmo Janiselio išradingumas – fotojuosteles jis karpė iš rentgeno nuotraukoms skirtų lapų. Nuotraukų kolekcija pasakoja apie lietuvių darbus, pastatus, buitį, šventes ir tradicijas. Belieka tik įsivaizduoti, kokio dydžio galėjo būti duonos kepalas, savo viduje paslėpęs net du fotoaparatus...