Ekslibrisas, pasibeldęs į mano gyvenimą paauglystėje, apsigyveno ir savas jau daug metų. Rimčiau tuo pradėjau domėtis vaikų dailės mokykloje, kur negaląstais rėžtukais susipjausčiau rankas. Entuziazmas neapleido. Studijų metais kūriau kaip prisukta, tik nežinojau kam galėtų prireikti tų ekslibrisų. Galvojau, kad darau labai gerą darbą, o kartais atrodė, kad šis žanras niekam neįdomus. Domėjausi ir galvojau ar tikrai ekslibrisas yra pritaikomas, kur jo istoriškumas, o svarbiausia meniškumas… Šiandien man taip nebeatrodo.

Knygos ženklas tampa priežastimi susipažinti ir susidraugauti, kaskart nudžiuginti ir atverti naujus požiūrio horizontus. Ekslibriso kūryba – mano privati erdvė, kur galiu klysti, svajoti, improvizuoti, keisti ir turėti savąjį raiškos stilių. Sukūrusi knygos ženklą galiu jį paslėpti, netgi suplėšyti, jei manau, kad jis man nepatinka. Kartais nematoma jėga verčia iš naujo perdaryti kaip švarraštį.

Dar įdomiau, kai ekslibrisas tampa dovana – žmogui nežinant įamžinu jį ir nudžiuginu. Truputį egoistiška, bet rodydama dėmesį gaunu jo atgalios su kaupu.

Smagu yra leistis į paieškų keliones, domėtis žmogumi, kurio žinau tik pavardę. Tokiu būdu perskaitau nemažai informacijos. Dar labiau užkabina emocijomis perpildytas bendravimas ar tiesiog nuojauta, koks turi būti ekslibrisas vienam ar kitam asmeniui. Aš tarsi paukštis su vidine navigacija, grįžtu į savo tėvų, senelių ir prosenelių žemes pasirinkusi Pasvalio krašto kryptį. Sukuosi pažįstamų žmonių rate, žaviuosi naujais atrastais bičiuliais bei mintimis grįžtu į praėjusį laiką, kuriam senaties terminas negalioja.

Ekslibrisų dailininkė Lolita Braza